Ankstyvas šeštadienio rytas prasidėjo šurmuliu prie savaitgalį besiilsinčio savivaldybės pastato. Čia rinkosi Asociacijos „Širvintų miesto bendruomenė“ nariai ir jų draugai, ketinantys pasižvalgyti po Širvintų rajoną. Patogiai įsitaisiusius autobuse juos pasveikino bendruomenės pirmininkė A. Skeberienė pristatydama ekskursijos vadovę Širvintų rajono savivaldybės administracijos Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vyriausiąją specialistę Laurą Kirtiklienę.
Besidžiaugdami saulėta diena patraukėme link Bagaslaviškio. Pakeliui Laura papasakojo, kad mūsų gyvenvietė žinoma nuo XIV a. pabaigos. 1475 m. čia pastatyta pirmoji Širvintų bažnyčia, o pats miestelis minimas 1559-1560 m. 1919 m. vasarą miestelį okupavo lenkų armija.1920 m. lapkričio mėn. 19 d. vadovaujant L. Želigovskiui, ji buvo sumušta ir lenkų proveržis Lietuvon buvo sustabdytas. Tautų sąjunga privertė pasirašyti paliaubas, pagal kurias Širvintos atsidūrė neutralioje zonoje, nors po 3 metų vistik atiteko Lietuvai. Tačiau demarkacinės linijos artumas slopino miestelio augimą. 1950 m. Širvintos tapo rajono centru,1951 m. gavo miesto teises.
Įdėmiai besiklausydami Lauros pravažiuojame pro Žemąsias Viesas, kurios garsios vieninteliu originaliu iš 19 a. likusiu akmenimis grįstu kelio Vilnius - Ukmerge ruožu.
Pirmasis sustojimas netoli Bagaslaviškio esančiame Šeiniūnų kaime. Čia gimė rašytojas Ignas Jurkūnas, vėliau pagal kaimą pasivadinęs Ignu Šeiniumi (1889–1959). Laura pasakoja apie rašytoją, jo kūrybą, indėlį Lietuvai. Nuo 1915 m. Ignas Šeinius aktyviai reiškėsi lietuviškoje visuomeninėje veikloje. 1916−1919 m. buvo nukentėjusiems dėl karo šelpti įgaliotinis Švedijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ėjo atsakingas diplomatines pareigas. 1932 m. grįžo į Lietuvą, o 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, nelegaliai perėjęs sieną, per Vokietiją pasiekė Švediją. 1943 m. gavo Švedijos pilietybę. Ten gyveno iki mirties. Gimtasis rašytojo namas Šeiniūnuose nėra išlikęs. Yra tik namo pamatai. 1989 m., minint I. Šeiniaus 100-ąsias gimimo metines, rašytojo gimtosios sodybos vietoje Šeiniūnuose buvo pastatytas paminklas Ignui Šeiniui (skulpt. Ipolitas Užkurnys). Tai ąžuolinis stogastulpis su rašytoją vaizduojančia statula ir išskobtais įrašais. Literatūroje Ignas Šeinius ypatingas savo ekspresionistiniai kūriniais, jiems būdingu išraiškingumu. Laura pasidalino informacija, kad yra paskelbtas paminklo rašytojui diplomatui Ignui Šeiniui-Jurkūnui Širvintose idėjinio modelio konkursas. O šiuo metu kaip tik vyksta visuomenės apklausa dėl idėjinių modelių. Juos konkursui pateikė skulptoriai Mindaugas Junčys ir Henrikas Orakauskas. Modeliai eksponuojami Širvintų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitykloje. Idėjinius modelius vertins iš Lietuvos dailininkų sąjungos, Širvintų rajono savivaldybės administracijos, iniciatyvinės grupės, bibliotekos atstovų sudaryta vertinimo komisija, kuriai bus pateikta visuomenės nuomonė ir apklausos rezultatai.
Važiuojant pro Bagaslaviškį bendruomenės narys Eugenijus Žitlinskas atkreipia dėmesį į Ipolito Užkurnio (1926-2004) paminklą. Tai vienas talentingiausių ir labiausiai žinomų Aukštaitijos ir visos Lietuvos tautodailininkų, skulptorius (medžio drožėjas), poetas ir originalus pasakotojas. „Jo darbai pasižymi dvasingumu“,- pasakoja Eugenijus. Laura dalijasi informacija, kad Ipolito žmona ilgai svarstė, kam atiduoti vyro darbus, skulptūras, drožinius. Širvintų meras parodė iniciatyvą, kad mielai norėtų juos „prisijaukinti“ Širvintų rajone. Buvo pasirinktas Kernavės miestelis ir dabar ruošiama patalpa darbų ekspozicijai. Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos kieme stovi paskutinis kraštiečio tautodailininko, skulptoriaus Ipolito Užkurnio kūrinys – meniškai drožinėtas kryžius.
Bagaslaviškio miestelio bažnyčios šventoriuje - koplytstulpis poetui, kunigui Silvestrui Gimžauskui. Jis 1892 m. pradėjo kunigauti Bagaslaviškyje.
Širvintų savivaldybės viešoji biblioteka, vykdydama projektą „Apie žodį – išlekiantį ir sugrįžtantį“ įprasmino savo krašto patrioto, literato, Stalino gulagų kalinio Kazimiero Skebėros atminimą, tad Bagaslaviškio bibliotekoje yra atidarytas Kazimiero Skebėros muziejus.
Paminimas ir Pyplių kaimas, kuriame gimė ir augo Ipolitas Užkurnys. Kaime yra senųjų Lietuvos šventviečių: Kalnas Kupolis, Kartuvių kalnas, Akmuo su pėda, Laumaraistis.
Toliau kelionė tęsiasi į Gelvonus. 0,5 km į šiaurės rytus nuo kelio Bagaslaviškis-Gelvonai yra vadinamas Raganos kalnas. Čia, pasak žmonių, prieš Šv. Joną šokdavo raganos ir suvedžiodavo žmones. Pagal padavimą čia vaidendavęsi (naktimis pasirodydavę nekalbantis ponaitis ir panelė, ir gąsdindavę pasitaikiusius prie kalno arkliaganius, dėl šio ir pramintas Raganų kalnu.
Gelvonai minimi nuo 1385 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose. 1642 m. čia buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. Siekiant išsaugoti katalikybę, 1686 m. buvo pastatyta katalikų bažnyčia, kuri sudegė 1895 m. Vėliau buvo įsteigtas pranciškonų vienuolynas, kuris 1832 m. uždarytas. Po 1831 m. sukilimo, jame caro valdžia įrengė kareivines. Mūrinė tašytų akmenų neoklasicistinė su neobaroko elementais Gelvonų. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, pastatyta 1897m. (architektas A. Polozovas), statybą rėmė grafas Pliateris. Sienose akmens mūras derintas su raudonų plytų detalėmis. Pasakojama, kad plytos šiai bažnyčiai buvo gamintos Širvintų rajono Cegelnės kaime. Šventoriuje aplankome XIX a. grafų Pliaterių koplyčią. Laura pasakoja, kad joje yra vertingas, į paveldą įrašytas paveikslais „Marijos ir Elžbietos susitikimas“ . Taip pat šioje koplyčioje įmūrytas akmuo su vadinamąja Švč. Mergelės Marijos pėda. Išlikęs padavimas, susijęs su akmeniu ir su Gelvonų vietovės kilme. Prieš keletą šimtų metų Gelvonų vietoje tebuvę tankūs miškai. Kartą per juos ėjusi moteris į Vilnių prašyti Aušros Vartų Dievo Motinos pagalbos pasigydyti skaudančioms, nuolat geliančioms akims. Naktį šioje vietoje pastebėjusi ant akmens stovinčią Dievo Motiną. Kai regėjimas pranykęs, pamačiusi akmenyje įmintą pėdą, kurioje buvo kiek vandens. Ji tuojau šiuo vandeniu nusiplovusi akis ir jos nustojusios skaudėti ir gelti. Nuo akių gėlimo vietovė pavadinta Gelvonais.
Šalia bažnyčios stovi namas, kuriame 1848-1849 m. gyveno būsimasis vyskupas ir poetas , „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Jis tuo metu buvo tėvų atsiųstas pas pažįstamą tuometį Gelvonų kleboną Danevičių padirbėti liokajumi. Teigiama, kad patys pirmieji jo eilėraščiai gimė būtent čia.
Aikštėje priešais bažnyčią- paminklas didžiosios Kovos apygardos partizanams (skulpt. Jonas Jagėla), kurie veikė šiose apylinkėse po II pasaulinio karo. Paminklas atidengtas 1998 m. birželio 27 d. Paminklo statymo darbuose dalyvavo ir mūsų bendruomenės narys A. Miselis.
Širvintiškiai aplanko ir Gelvonų miestelio senąsias žydų kapines, kurios įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. Pasakojama apie Gelvonų štetlą. Štetl -tai žydų žodis, jidiš kalba jis reiškia miestelį. Žydų istorijoje ne bet koks miestelis vadidamas štetl, toks žydiškas pavadinimas suteikiamas miesteliui, kuriame žydai sudarė ženklią gyventojų dalį. Manoma, kad žydai Gelvonuose galėjo apsigyventi XVII amžiuje. Pasakojama, kad žydai vertėsi grūdų prekyba, į Vilnių pardavimui veždavo naminius paukščius, vaisius ir pieno produktus. Taip pat buvo žydų amatininkų – siuvėjų, batsiuvių, stiklių ir kitų. Prieš Antrąjį pasaulį karą miestelyje galėjo gyventi apie 450 žydų. Naciams užėmus Lietuvą, rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį Gelvonų žydai buvo nužudyti, jų namai ištuštėjo.
Gelvonų apylinkių įžymybė - gatvinis Mikalajūnų kaimas, įkurtas XVI a. per valakų reformą, ir išsaugojęs XIX a. pab. - XX a. pradžios autentiškumą. Tokių gatvinių kaimų Lietuvoje išlikę nedaug, nes dėl vėlesnių reformų jie išbarstyti į viensėdžius. Dvidešimt dviejų sodybų gatvinis Mikalajūnų kaimas įrašytas į kultūros vertybių registrą. Išliko XVI a. vidurio valakiniam kaimui būdingas gatvinis rėžinis planas su XIX a.- XX a. pirmos pusės etnografinėmis sodybomis ir pavieniais pastatais. Gatvinėse dvipusėse sodybose pirkios ir svirnai statyti galu į gatvę, už jų – tvartai, kitapus gatvės – kluonai (neišliko). Šiame kaime taip pat užtinkame ir geriausių Lietuvos obelų, kriaušių, vyšnių ir slyvų veislių sodą.
Abipus Širvintos upės išsidėstęs Liukonių kaimas. Istoriniuose šaltiniuose Liukonys minimi nuo 1534 m. Jį nuo 1778 m. valdė kunigaikštis, LDK karinis ir politinis veikėjas Simonas Kosakovskis (1741-1794). Jam mirus, dvarą perėmė sūnėnas, Napoleono adjutantas generolas Juozapas Antanas Kosakovskis (1772-1842).
Liukonių kaimo rytinėje pusėje, ant stataus upės Širvinta dešiniojo skardžio, stovi 11 m aukščio kryžius su Nukryžiuotuoju. Apie 1925 metus jį padarė liaudies meistras Juškevičius. Šita vieta vadinama čiūdauna vieta. Šalia - neįprasti du akmenys-skeltos vieno riedulio pusės su smailiomis viršūnėmis. Pasak padavimų, tai akmenimis pavirtę žmonės, Liukonių dvaro liokajai Jonas su Povilu, kuriuos ponas veždavęsis medžioklėn. Legenda pasakoja, kad Povilas buvęs labai gudrus ir jam viskas sekdavęsi, buvo geras šaulys, o Jonas- šiek tiek žioplas ir naivus, bet ir jis norėjęs, kad jam labiau sektųsi ir ponas jį labiau mylėtų. Povilas prikalbėjo Joną nuėjus į bažnyčią ir paėmus Komuniją jos nepraryti, o atnešus ant kalno įtaisyti pušyje ir į ją šauti. Tai padėsią Jonui tapti geresniu šauliu. Kai abu liokajai jau buvo pasiruošę šauti, pasirodžiusi Mergelė Marija ir paprašiusi to nedaryti, bet anie jos nepaklausę ir iššovę. Tuo pat metu jie ir pavirto akmenimis, o iš tos pušies buvo padarytas kryžius. Netoli šių akmenų yra granito akmuo su smailiadugniu dubeniu. Žmonės jį vadina Marijos akmeniu. Pasakojama, kad jo dubenyje susirinkęs vanduo turėjęs stebuklingų galių – kas juo nusiprausdavęs, tas pagydavęs. Jo stebuklingos galios dingusios, kai ponia Kosakovskienė jame išmaudė apakusį šuniuką.
Laura paįvairina mūsų kelionę pravesdama mus ekstremaliu taku palei upę. Va čia pasireiškia bendruomenės narių draugiškumas ir pagalba vienas kitam. Be padrąsinančių žodžių, be ištiestos rankos ir tvirto peties būtų buvę išties sunku tą takelį įveikti.
Keliaujame į Čiobiškį. Mokslinio paaiškinimo apie Čiobiškio vietovės pavadinimo kilmę nėra. Pagal išlikusį padavimą senovėje Čiobiškis buvęs viena smuklė, į kurią užeidavę pavargę keliauninkai. Pašėrę savo arklius, sakydavę: „Čia biškį nugersime, kol arkliai pailsės ir važiuosime tolyn“. Iš to „čia biškį" kilęs ir vietovės vardas.
Čiobiškio praeitis sena. Prie miestelio esantieji pilkapiai yra iš IX-XI a. Pagal padavimus vietovė buvusi XIII-XIV a. XVI a. Čiobiškis jau buvo nemažas miestelis, vienintelis Širvintų rajone turėjęs Magdeburgo teises. Pro Čiobiškį Nerimi ir vieškeliu ėjo prekybos keliai, jungiantys Jonavą, Kauną, Kernavę, Vilnių. Plečiantis Jonavai ir Širvintoms Čiobiškis sunyko. Išlikę klasicizmo stiliaus dvaro rūmai, kuriuos dvarininkai Šveikauskai pastatė XVIII a. pabaigoje,1794 m. Rūmus projektavo garsus architektas Laurynas Stuoka - Gucevičius. 1945 m. dvare veikė Lietuvos partizanų Didžiosios kovos apygardos vienas rinktinės štabų, kuriam vadovavo Jonas Misiūnas (Žalias Velnias). Tokio pat stiliaus mūrinė miestelio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1810 - 1816 m. Jos fundatoriai buvo Pilsudskiai. Čiobiškis garsus Dariaus ir Girėno tiltu, atidarytu 1934 m. liepos mėn. 22 d. Prie pat tilto stovi XX a. pr. pastatytas vandens malūnas, kurio veikianti įranga po remonto galėtų ir vilną karšti ir skiedras gaminti ir malti . Prie Čiobiškio per Neries upę vasarą nuolat veikia Čiobiškio keltas -vienintelis toks Lietuvoje keltas, technikos paminklas, kurio išsaugojimu paskutiniuoju metu susirūpino ir paminklosaugininkai. Čiobiškyje gražiai įrengtas tautodailininko Povilo Malinausko skulptūrų parkas „Malinauskų Takas“.
Aplankome ir Čiobiškio Urvą. Jis yra unikalus, tuo, kad jis yra vienintelis Lietuvoje kvartero, maždaug prieš 1,8 mln. metų prasidėjusio geologinio periodo, dariniuose. Jį surasti išties nelengva. Urvas susidaręs tekančio mažo upeliuko suformuotos griovos šlaite, apie 5 m aukštyje nuo upelio vandens lygio. Jo ilgis 9 metrai, aukštis iš pradžių siekia pusantro metro, o einant gilyn visiškai sumažėja. Urvas turi du viduje susisiekiančius įėjimus. Jame yra daug mažų atšakų.
Janionių kaimo pietvakarinėje dalyje, 3 km į šiaurės rytus nuo Čiobiškio, Musės dešiniajame krante, prie Musės ir Kaimenos santakos yra Pykuolio kalnas, Janionių piliakalnis, kuris datuojamas I tūkstantmečiu - II tūkstantmečio pradžia. Šiais metais sutvarkyta piliakalnio viešojo turizmo infrastruktūra, įrengtos nuorodos, laiptai, aikštelė. Tai išties puikiai sutvarkyto piliakalnio pavyzdys.
Toliau mūsų kelionė driekiasi į Musninkų miestelį prie Musės upės. Žinoma, kad jau 1422 m. čia buvęs dvaras, tuo metu priklausęs Kristinui Astikui Astikaičiui, vienam iš žymiausių Vytauto Didžiojo bajorų.
Barborai Radvilaitei atminti Musninkuose (už miestelio link Čiobiškio ) XVI a. pastatyta baroko stiliaus koplytėlė. XVIII a. senosios vietoje pastatyta dabartinė. Kalbama, kad esą Barbora Radvilaitė svečiavosi Musninkuose pas savo gimines. Sužinojusi, kad Radvilų pilyje Dubingiuose sunkiai serga vienas jos brolių, Barbora nusprendė pas jį kuo skubiau vykti, nepaisydama pavasarinio polaidžio ir ištvinusios Musės upės. Kai kunigaikštytės karieta važiavo per upę, stipri srovė ją pagavo ir ėmė nešti pasroviui. Mirtinai išsigandusi Barbora puolė karštai melstis savo globėjai šventajai Barborai. Ir tada karieta atsirėmė į tvirtą upės dugną, o vežikui pavyko išvairuoti ją į krantą. Barbora Radvilaitė savo pažado nepamiršo ir aukštoje terasoje virš Musės upės Šv. Barboros garbei pastatė medinę koplytėlę.
Miestelio centre , tarp aukštų medžių stovi neogotikinė Musninkų Švč. Trejybės bažnyčia, pašventinta 1865 m. Jos šventoriuje palaidotas Vasario 16 - osios Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis. Iš nugriautos senosios medinės bažnyčios medžiagų 1868 m. pastatyta varpinė, po kuria buvo įrengtas dvarininko M. Podbereskio šeimos kapas. Musninkuose taip pat buvo štetlas ir čia yra žydų kapinės, kurias mes taip pat aplankome. Važiuojant keliu Kernavė- Širvintos, Musninkuose, kelio posūkio dešinėje pusėje stovi namas-kuriame buvo žydų kepyklėlė. Šio namo kopija yra Rumšiškėse.
Keliautojai džiūgauja susipažinę ir su atrestauruotu Narvydiškių dvaru. Dvarvietė priklausė garsių didikų giminėms. XV - XVI a. šio dvaro savininkais buvo Kęsgailos, Radvilos. XIX a. pirmoje pusėje Narvydiškis atiteko naujiems šeimininkams Andžejevskiams, o to paties amžiaus antroje pusėje į dvarą įsikėlė Jasinskiai. Dvaro pastatas jau baigtas restauruoti, jame įrengti kambariai. Dvare bus rengiami seminarai, mokymai, o prie dvaro prisišliejusioje terasoje – žiemos sode bus galimybė iki pat rudens rengti didesnius renginius. Ūkiniame pastate ketinama įrengti amatų centrą. Dvaro parke išvalyti tvenkiniai, užveista žuvų. Pasakojama, kad anais laikais tvenkiniai buvo iškasti nenaudojant technikos, tik rankomis. Tvenkinio saloje ketinama rengti koncertus.
Kelionę vainikuoja įspūdingu grožiu ir spalvų gausa išsiskirianti garsios jurginų kolekcininkės Janinos Čeplinskienės sodyba. Tik išlipę iš autobuso patraukiame link gėlių labirinto. Labirinte pasiklysti gali ne klaidžiuose takeliuose, bet gali pasiklysti tarp žiedų, spalvų, formų. Janina apgailestauja, kad šiais metais dėl oro sąlygų nepavyko realizuoti savo sumanymo, nes šiemet nuo lietaus „prigėrė“ apie 600 jurginų. Tad labirintą teko persodinti ir dabar jį puošia kosmėjos.
Sodyboje šurmuliuoja svečiai. Tąkart pas Janiną svečiavosi augalų sveikatingumo specialistai, kurie mielai konsultavo lankytojus. O Janinos draugė floristė iš jurginų žiedų kūrė paveikslo rėmus. Sodą jau puošė jos sukurta kompozicija. Kieme per sodybą veda du takai. Vienu galima pasivaikščioti vasarą čia kvepiančia alėja su flioksais, bijūnais, snapučių kolekcija. Sode yra ir paparčių slėnis- pavėsio augalų vieta su suolais ir hamakais atokvėpiui. Janina augina ir prieskonių darželį, kuris pasodintas pagal vienuolyno daržų principą. Jam būdinga centruotė. Janinos prieskonių darželio centre stovi saulės laikrodis, o visos lysvės- griežtų geometrinių formų. Kolekcininkė atkreipia dėmesį į mūsų lietuviškas rūtas ir apgailestauja, kad jos nepelnytai primirštos. Tai ne tik ritualinė bei prieskoninė gėlė, bet ji gali būti puikiu bordiūriniu augalu, galinčiu pakeisti buksmedį, kuris Lietuvoje „ir dega ir šąla“.
Pasivaikščioję gėlių labirinte traukiame link jurginų laukų. Kolekcijos apžiūrą pradedame nuo 50 rūšių jurginų, kurie tinka auginti mieste, kaip Janina juokauja- „ant asfalto“. Vos 30–50 cm aukščio jurginus galima auginti vazonuose, jais puošti terasas, balkonus.
Janinai patinka visos naujos jurginų formos. „Mano skonis dabar jau šiek tiek iškreiptas, ne toks, koks paprastai būna lietuvio ir amerikiečio (jų skoniai, beje, labai panašūs) – jiems patinka jurginai dideliais tarsi lėkštė žiedais“, – sako Janina.
O kolekcija išties pasižymi ir žiedų formos, ir jų dydžio, ir spalvų gausa. Janina vis vardina rūšis, pavadinimus, klasifikavimo požymius, bet „įbridus“ į tų gėlių pievą jau nebegirdi garsų ir atitrunki nuo realybės. Tik formos ir spalvos, tik spalvos ir formos....
