Straipsnis buvo išspausdintas vasario 8 d. laikraščio „Širvis“ 6-ame šių metų numeryje.

Artėjant Lietuvos Respublikos šimtmečiui žinomi mūsų šalies žmonės deda daug pastangų, kad būtų įkurtas karinis istorinis Širvintų–Giedraičių mūšio parkas. Šią datą minės visa tauta, o mums, širvintiškiams, tai gyva istorija. Anie įvykiai 1918–1920 metais vyko mūsų rajono teritorijoje. Plačiau apie Širvintas Lietuva ir pasaulis sužinojo po pergalingų kautynių su lenkų legionieriais. Iki tol, o ir po to, Širvintos buvo vienas iš daugelio Lietuvos miestelių, gyvenusių savo rūpesčiais ir džiaugsmais.

Pradedame publikuoti sutrumpintą Širvintų kautynių aprašymą, kurį krupščiai paruošė ir išanalizavo bei su savo mokiniais ir šauliais pražygiavo tų kautynių maršrutu Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytojas Romualdas Mikalajūnas bei tos pačios gimnazijos istorijos mokytojas Jonas Stankevičius.

„Atžalyno“ ir Gelvonų vidurinių mokyklų jaunieji šauliai imitavo Kapitono T. Balno voros žygius, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos – vyr. leitenanto Statkevičiaus, o Musninkų vidurinės mokyklos ir Čiobiškio pagrindinės mokyklos bei specialiosios mokyklų jaunieji šauliai – kapitono Kemėžio vorų žygį.

Širvintų kautynės

1920 metų rugpjūčio mėnesį praktiškai visa Lietuva buvo išvalyta nuo priešų, tačiau kaimynystėje dar buvo neramu. Raudonoji armija priartėjo prie Varšuvos. Lenkija, sutelkusi savo jėgas, atmušė bolševikų armiją. 1920 m. rugsėjo mėn. Lenkijos kariuomenė pasiekia Lietuvos–Lenkijos sieną, išstumia lietuvių dalinius iš Augustavo ir siekia užimti Vilnių. Lietuva kreipėsi į Tautų Sąjungą pagalbos. Prasidėjo tarpvalstybinio ginčo byla. Atrodė, kad sprendimas bus palankus Lietuvai, nes jau rugsėjo 4 d. Lenkijos užsienio reikalų ministras Grabskis Paryžiuje viešai atsisakė pretenzijų į Vilnių. Tačiau Kalvarijoje rugsėjo 15–18 d. vykusios derybos dėl demarkacinės linjos pasibaigė be rezultatų. Permainingi karo veiksmai vyko visą mėnesį. Spalio 7 d. Suvalkuose, dalyvaujant didžiųjų užsienio valstybių atstovams, Lietuvos atstovas generolas leitenantas M. Katchė ir Lenkijos atstovas pulkininkas M. Mackevičius pasirašė sutartį, kurioje buvo numatyta Eišiškių–Bastūnų demarkacinė linija. Pagal ją Vilnius liko Lietuvos pusėje. Tačiau po kelių dienų generolo L. Želigovskio kariuomenė (apie 50 tūkst. karių) pradėjo puolimą Vilniaus kryptimi. Oficialioji Lenkijos valdžia viešai atsiribojo nuo tariamų maištininkų, tačiau iš tikrųjų juos rėmė. 1920 spalio 12 d. L Želigovskis įkuria „Vidurio Lietuvos valstybę“. L. Želigovskio armija papildyta vietiniais rekrūtais, naujais daliniais iš Lenkijos. Buvo planuojama žygiuojant per Širvintas–Ukmergę–Kėdainius užimti Kauną. Tad J. Pilsudskis „tvarkai palaikyti“ į Lietuvą įveda Lenkijos kariuomenę ir aneksuoja kraštą. Vėliau, su Prancūzijos pagalba, turėjo būti prijungta Klaipėda.

Lenkijos kariuomenės puolimas buvo spartus. Gen. L. Želigovskį skubėti vertė ir didėjanti jo dalinių demoralizacija, dezertyravimas, kare su Sovietų Rusija nuvargintų karių noras grįžti į savo gimtinę. Spalio viduryje lenkai užėmė Lentvarį, Trakus, Rykantus, Riešę, Nemenčinę. Spalio 18 d. Lietuvos kariuomenė pradeda puolimą, siekdama atsiimti Rykantus ir tęsti puolimą Vilniaus kryptimi. Tuomet L. Želigovskio kariams į pagalbą atėjo papildomi kavalerijos daliniai. Spalio 21 d. nuo Paberžės prasiveržę lenkų kavaleristai Juodeliuose (3 km nuo Širvintų) paima 1-ojo pėstininkų divizijos ir 3-iojo artilerijos diviziono štabus. Į nelaisvę patenka divizijos vadas generolas Nastopka ir diviziono vadas majoras Kopciukas. Beveik mėnesį frontas sustojo prie Širvintų. Spalio 27 d. lenkų daliniai pralaužė frontą už Giedraičių, užėmė Želvą. Spalio 30–31 d. Lietuvos kariai atsikovojo Želvą, o lapkričio 1 d. – Giedraičius. Lapkričio 17 d. lenkų kariuomenė vėl perėjo į puolimą. Į pietus nuo Molėtų išsidėsčiusi lenkų kavalerija (11 eskadronų – garsioji „jazda tatarska“) pralaužė Lietuvos kariuomenės gynybą ir lapkričio 18 d. pasiekė Kavarską, kitą sieną – Taujėnus. Lapkričio 21 d. lenkų kavalerija pasiekia Kėdainius. Iki Kauno tik 40 km. Tačiau Lietuvos likimą nulėmė pėstininkų kovos siaurame maždaug 30 km fronto ruože ties Širvintomis ir Giedraičiais.

Lapkričio 18 d. į Ukmergę atvykęs kariuomenės vadas generolas S. Žukauskas perėmė vadovavimą frontui. Į mūšį buvo įvesti visi rezervai. Lapkričio 18 d. pėstininkų divizijos daliniai laikėsi bendroje linijoje: Šešuoliai–Vileikiškiai–Liūnų dvaras–Vebronys–Narvydiškis. 7-ojo pėstininkų pulkas gynėsi bare: Levainių dvaras–Kačentiškiai. Tos pačios dienos vakarą Viesų kaime įvyko 7-ojo pulko karininkų pasitarimas (pirmininkavo pulko vado padėjėjas majoras Kerbelis). Pasitarime buvo konstatuota, kad kitą dieną lenkai gali pereiti į puolimą, o 7-asis pėstininkų pulkas, gindamas tokį platų barą, negalės jų sulaikyti. Pasitarime III bataliono vadas kapitonas T. Balnas išdėstė su bataliono karininkais aptartą puolimo planą. Buvo nutarta lapkričio 19 d. pereiti į puolimą. Lenkų pajėgos tuometu buvo Širvintose ir kaimuose į pietus ir šiaurę nuo miesto.

Buvo nuspręsta pulti trimis kryptimis: kapitonas T. Balnas, Barčių kaime palikęs gurguolę, 5.00 val. su 200 geriausiai pasirengusių vyrų puola į rytus miškais, 2 km į šiaurę nuo kelio Liūnai–Širvintos per Duburius ir Dobilinę (šiandien tokių kaimų jau nėra) ir, užėjus ant vieškelio Širvintos–Giedraičiai–Motiejūnai–Paširvintys kryptimi, čia išstačius apsaugą iš Maišiagalos krypties, pulti Širvintas.

Kapitonas Kemežis su 5-ąja šaulių kuopa iš Barzdžių kaimo 6.00 val puola pirmyn per Pikūnus,Šniponis, Surgelius ir, užėjęs ant vieškelio Musninkai–Širvintos, traukia vieškeliu į Širvintas.

Vyr. leitenentas Statkevičius su 6-ąja ir 4-ąja šaulių kuopomis susitelkia Dainiuose ir 7.00 val per Akmenius puola Širvintas.

Kapitonas Katasionovas su savo kariais susitelkia Viesuose ir sudaro pulko rezervą.

Šis sprendimas 1920 m. lapkričio 19 d. buvo vykdomas. Kapitono T. Balno vora nuo Barčių miškais be kliūčių pasiekė vieškelį Širvintos–Giedraičiai į šiaurę nuo Cegelnės kaimo. Žygiuodama vora trumpam buvo sustojusi prie Gavėnių kaimo. Čia pro pamiškėje gulinčius lietuvių karius projojo keturi lenkų raiteliai. Kapitonas T. Balnas įsakė jų nekliudyti. Po to vora praėjo senąsias Gavėnių kaimo kapinaites. Apie 7.00 val. miške išsiskleidę kariai rengėsi pulti Motiejūnų kaimą. Tuo metu Motiejūnų kaime pasigirdo trimitai. Greitai paaiškėjo, kad tai signalas pusryčiams ir lenkų kariai rikiuojasi prie lauko virtuvių. Kapitonas T. Balnas įsakė užsidėti durtuvus ir batalionas, šaukdamas „valio“, puolė kaimą. Netikėtai užpulti lenkai puolė į šiaurę nuo kaimo. Batalionui, užėmus Motiejūnus, lenkų artilerija, stovėjusi už Paširvinčio dvaro, iš atviros ugniavietės ėmė šaudyti į lietuvius. Surinkęs belaisvius ir karo grobį, kapitonas T. Balnas skubiai puolė Paširvinčio dvarą. Čia paėmė artilerijos būrį su visais šaudmenimis ir arkliais. Užėmęs Paširvinčio dvarą, kapitonas T. Balnas ant vieškelio iš Maišiagalos paliko apsaugą, o pats su likusiais kariais puolė Širvintas. Tačiau supratęs, kad vyr. leitenanto Statkevičiaus vora dar nepuola Širvintų, apsaugai nuo Maišiagalos įsakė prisijungti prie bataliono ir kartu pulti Širvintas.

Ruošiantis puolimui, apie dvi lenkų šaulių kuopos iš Širvintų, šiauriniu Širvintos upės krantu pradėjo pulti Motiejūnų kryptimi. Kitas lenkų dalinys puolė Motiejūnus iš Ramaškonių. Palaikę vieni kitus priešais, šie daliniai pradėjo susišaudymą. Tuo metu kapitonas T. Balnas puolė Širvintas.

Širvintose stovėję lenkai buvo išblaškyti, paimta daug karo grobio ir belaisvių. III batalionas patraukė Akmenių kryptimi. Pakeliui sutiko vyr. leitenanto Statkevičiaus II bataliono vorą ir kartu grįžo į Širvintas pasiimti dar likusio turto.

II bataliono vora, nustatytu laiku išžygiavo Akmenių kryptimi. Tačiau, nepriėjus Akmenių, ją prisivijo 7-ojo pulko vadas majoras Rėklaitis, kuris bataliono žygiavimą šiek tiek sulaikė ir iš bataliono vieną kuopą (4-ą šaulių kuopą) įsakė palikti rezerve. Pirmyn žygiavo tik 6-a ir 2-a šaulių kuopos. Turint omenyje, kad iš anksto buvo numatyta, jog II batalionas puls dviem kuopomis, galima daryti prielaidą, kad vyr. leitenantas Statkevičius pakeitė anksčiau priimtą sprendimą ir puolė visomis II bataliono pajėgomis.

Už Akmenių pradėjo šaudyti lenkų sargybos, bet buvo nublokštos. Toliau žygiuojant Širvintų kryptimi, lenkai iš šiaurinės Širvintų dalies atidengė šautuvų, kulkosvaidžių ugnį, o 6-os baterijos būrys iš Viesų atidengė artilerijos ugnį. Susišaudymas vyko apie dvi valandas, po to Širvintose pasigirdo šauksmai: „Valio!“. Priešo ugnis nutilo. Vorai slenkant pirmyn, nepriėjus Širvintų, II batalionas susitiko su III bataliono vyrais.

Kapitono Kemėžio vora nustatytu laiku išžygiavo pirmyn. Žygiuodami iš Pikūnų dvaro, išvijo lenkų sargybą, Šniponių kaime išblaškė lenkų užtvarą, kuri žygiavo mišku vieškelio Širvintos–Musninkai kryptimi. Šiauriau Beržės kaimo vora išėjo į vieškelį Širvintos–Musninkai ir ruošėsi žygiuoti į Širvintas, bet tuo metu pastebėjo, kad nuo Širvintų Musninkų link žygiuoja apie du batalionai lenkų karių. Kapitonas Kemėžis savo kuopai įsakė tuoj išsiskirstyti vilnimis ir atidengė į žygiuojančius lenkus šautuvų ir kukosvaidžių ugnį. Netikėtai užpulti lenkai išbėgiojo ant vieškelio palikę 12 kulkosvaidžių ir vežimus. Pasiėmusi grobį, kapitono Kemėžio kuopa atvyko į Širvintas ir susijungė su kapitono T. Balno vyrais. Tai buvo pergalė, nulėmusi tolimesnį Lietuvos kelią.

Užimant Širvintas buvo paimta: 2 patrankos, 90 arklių, 7 lauko virtuvės, 20 kulkosvaidžių, daug vežimų, šovinių, 360 belaisvių.

Mūšio inscenizacija

Planuojant pakartoti 1920 metų lapkričio 19 dienos lietuvių karių maršrutą, buvo susidurta su sunkumais: apsikeitė kraštovaizdis (tada kaimai buvo gatviniai, neišskirstyti į vienkiemius, kiek kitoks buvo kelių tinklas). Kraštovaizdį pakeitė melioracija. Širvintos upėje pastatytos dvi užtvankos. Ruošiant maršrutus Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytojas, puikus apylinkių žinovas Romualdas Mikalajūnas sudarė schemą, kurioje pažymėjo Širvintos upę, kelius, brastas. Nustatyta, kad šiandieninis Motiejūnų kaimas yra apie 2 km šiauriau senojo kaimo. Išryškėjo, kad kovos su lenkais manevras – puikus manevrinio karo pavyzdys: Lietuvos kariuomenės daliniai pozicijas užimdavo prie kelių, tiltų, brastų. Sudarant maršrutą buvo vadovaujamasi Broniaus Kašelionio straipsniu „Kapitono Teodoro Balno veiksmai prieš lenkus 1920 metais“ (Širvintos, Versmė, Vilnius, 2000). Tame pačiame leidinyje skelbiamas Stanislovo Buchavecko straipsnis „1920 m. Širvintų–Giedraičių mūšyje apginta Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė“, ten pat spausdinami to meto liudininkų atsiminimai, periodikos straipsniai.